26 sausio, 2016 | 
Author: Paskaita AB Swedbank pageidavimu buvo surengta banko darbuotojams, sakė – patiko :). Tad pasinaudodama Swedbank leidimu siūlau pasižiūrėti ir jums.
Kaip psichologė konsultantė (jie mane vadina pykčio valdymo konsultante 😉 ) dalyvauju Lietuvos draudimo organizuotoje socialinėje iniciatyvoje „Nulis pykčio“. Tai – apie pyktį keliuose.
Paspaudę ant Read the rest of this entry rasite: LNK laidoje „Ne vienas kelyje“ – apie pyktį keliuose ir agresyvų vairavimą…
Šį kartą pakalbėkime apie stresą, patiriamą darbe ir tvarkant dalykinius reikalus. Jei tikėsime statistika ir apklausomis, ES maždaug trečdalis įvairių sričių darbuotojų skundžiasi darbe patiriamu stresu. Ir, savaime aišku, laiko jį daugelio sveikatos problemų priežastimi.
Žodį „stresas“ dabar minime dažnai. Jei pažiūrėtume, ką reiškia šio termino pažodinis vertimas, rastume lietuvišką „įtampą“. Bet įtampa tai ir tėra tik įtampa, o štai stresas mums papratai asocijuojasi su kažkuo, kas būtinai kelia negatyvias emocijas, neigiamai veikia sveikatą ir apskritai – blogina gyvenimą
Vedant seminarus įvairių sričių darbuotojams ir dirbant su studentais, kai tik imame kalbėti streso tema, visada tenka išgirsti daugybę nusiskundimų ir „pasiguodimų“, koks pilnas stresų yra jų darbas, ir kaip sunku dėl to. Bet kai grupę padaliname į dvi dalis ir vienai grupelei duodame užduotį surašyti kiek įmanoma daugiau „minusų“, kuriuos mums teikia stresas, o kitai grupelei – analogiškai – kiek „pliusų“, ilgus sąrašus sukuria abi. Aptarimas paprastai baigiasi tuo, kad į stresą imame žiūrėti draugiškiau, net pasidžiaugiame, kad turime tokį pagalbininką, padedantį paspartinti veiklą, sutelkti dėmesį, įžvelgti originalius sprendimus, o kartais net atrasti savyje tiek jėgų ir tokius gebėjimus, kokių nė neįtarėme esant. Taigi, stresas nėra vien tik blogis . Blogiu jis tampa tik tuomet, jei jo jaučiame per daug ar per ilgai – tuomet jau nebe mes pasinaudojame streso suteikta energija, o jis naudoja mūsų energiją ir neša mus tarsi kokia nevaldoma srovė.
Neretai žmogus sako „man viskas gerai“ ir ilgai nepripažįsta net pats sau, kad nuolat yra įsitempęs, kad situacija (darbas, žmonės, klientai) jį erzina ar net siutina. Todėl pirmas žingsnelis tvarkantis su stresu- tiesiog mokytis pastebėti ir atpažinti įtampą savyje.
Ką daryti stresą atpažinus? Pripažinti jį esant. Nemeluoti sau: „nieko man nėra, viskas gerai…“ Geriau pasakykime: „Taip, aš įsitempęs. Stresuoju“. Dažnai ne pati baimė, o baimės baimė kelia problemų. Taip pat ir su stresu – jis bus kur kas pavojingesnis, jei liks nepripažintas. Valdyti galime tik tai, ką jaučiame, matome, pažįstame.
Žinoma, darbe nėra labai patogu ilgai užsiimti savistaba. Juk reikia veikti, iš mūsų tikimasi rezultato. Tad kyla klausimas, kaip greitai ir efektyviai suvaldyti šią būseną kai jau aiškiai žinome ją esant? Tinka visi būdai, kurie padeda. Tad viena iš užduočių, kurias darome streso valdymo seminarų metu – tiesiog dalinamės patirtimi, kas ir kaip tvarkosi su įtampa ir stresais. O taip pasidalinę savais metodais, jau galime ir kitų būdus sau „prisimatuoti“.Rašydama šį straipsnį įvairių skirtingų profesijų ir amžiaus žmonėms uždaviau tokį klausimą: „Kaip tvarkotės savo darbe su stresu? Ne tuomet, kai jau grįžtate namo ir galite „relaksuotis“, bet tiesiog darbe, kai visa ta situacija ištinka. Tiesa, nei vienas nepasakė: „nejaučiu tokio dalyko kaip stresas“, bet buvo tokių, kurie sakė: „neturiu dėl to problemų – tvarkausi ir tiek“.
Giedrė, 39 m. pedagogė:
Kai jaučiu, kad jau viskas kyla ir verda, einu pasikalbėti su kolege. Ne su bet kokia – yra mokykloje viena kolegė, kuria labai pasitikiu. Mes visada tariamės svarbiais klausimais. Būna, kad jau vien kalbėdama jai, apie tai, kas man nesiseka, susivokiu, kad jau turiu atsakymą. Gerai jau vien ir tai, kad kažkas patikimas išklauso – net jei ir nežino, ką patarti. Dar geriau, jei supranta tavo būseną. Aišku, puiku, jei duoda protingą patarimą ar klausimų pagalba užveda ant kelio.
Komentaras: Puikus įtampos mažinimo būdas – tiesiog išsikalbėjimas. Net jei kalbėsite, pasakosite įsivaizduojamam asmeniui. O bendravimassu patikimais (artimais) žmonėmis jau ne tik įtampą gali sumažinti, bet ir padėti rasti sprendimą. Beje, bendrauti galima taip pat ir vaizduotėje, su įsivaizduojamais svarbiais jums žmonėmis, kurie dabar yra nepasiekiami. Kaip tai padaryti? Na, pavyzdžiui, paklauskite savęs: „Ką tokiu atveju pasakytų man mano senelis, kuris visada rasdavo išeitį iš kebliausių situacijų?“
Sigita, 52 m. inžinierė:
Išsikeikiu(juokiasi – aut. Past.). Kolegos jau žino tą mano įprotį, sako, kad tokiais momentais visą žvėryną išvardinu. Bet nepyksta, o man palengvėja. Tada įtampa atslūgsta, ir … toliau jau darau, ką reikia.
Komentaras: Žinoma, keiksmai problemos neišsprendžia, bet įtampą tokia „saviraiška“ tikrai padeda sumažinti. Nuleisti garą, taip sakant..Be abejo, ne kiekvienas darbe galite sau tą leisti. Kai kam užtenka tai padaryti mintyse.
Rūta, 29 m. projektų vadovė:
Pradžioj supanikuoju. Po to garsiai nusikeikiu. Dar kartais suverčiu kaltę ant kitų – jis toks anoks… nebūtinai objektyviai, bet išsibambu.
Jei reikalai spaudžia ir laiko nėra – juo geriau – tada pasakau sau: „nu viskas, darau!” – ir … darau…turiu daryt…juk reikia rezultato, ir dažniausiai – greitai.
Tada stengiuosi sutelkti dėmesį į savo veiklą ir atsiriboti nuo kolektyvo, neklausyti, kas ką sako, kas kuo užsiima. T tuomet ateina toks momentas, kai tarsi iš vidaus išlenda sprendimas, kurio man reikia.
Komentaras: Apie keiksmažodžius jau kalbėjom… O dabar atkreipkim dėmesį į tą „pasakau sau…“. Tokios, būtinai trumpos ir labai aiškiai suformuluotos komandos sau, dažniausiai tarsi standartinės, besikartojančios panašiomis aplinkybėmis, gali būti puikia pagalba sau. Ypatingai tuomet, jei atsiranda ryšys tarp jų ir žinojimo, kuo tai baigsis. Šiuo atveju Rūta pasitiki savimi, kad kaip tik tada tikrai ateis atsakymas „iš vidaus“.
Tomas, 34 m. teisininkas:
Pajutęs augant įtampą sustoju. Apgalvoju situaciją. Tada pasirenku geriausią tuo metu man žinomą variantą. Ir – viskas.
Na, dar svarbi būsena „po to“ – stengiuosi atsipalaiduoti.Žinoma, kažkiek laiko dar mąstau, ar gerai buvo pasirinkta, bet tai jau tik dėl savęs,nusiraminimui, kad padariau teisingai. Juk mano darbe, jei jau parašas padėtas – viskas, jo nepakeisi.
Emocijos? Negali jų išvengt. Bet jos neturi per aukštai užkilti. Aš tai sprendžiu paprastai – einu žvejoti. Ir kartu palieku anas problemas.
Komentaras: Streso metu svarbu išmokti nepulti veikti spontaniškai, kai užvaldo emocijos. Sustoti ir apgalvoti – labai gera išeitis. Galime sujungti šiuos du dalykus – komandą sau ir tokį stabtelėjimą. Kaip? Pasakykime sau, labai aiškiai ir tvirtai : „Sustok ir apgalvok. Dabar sek savo mintis. Apie emocijas – vėliau.“
Žinoma, tas mintis vėliau, kai jau sprendimas priimtas ir darbas padarytas, irgi reikia sustabdyti – tai ir darome besirūpindami būsena „po to“. Kita veikla, ypač hobis tam labai tinka, nes lengvai užvaldo mūsų dėmesį.
Rita, 47 m. gydytoja:
… tiesiog dirbu… ir ta įtampa praeina…tiesą sakant, man ji netrukdo – niekada dėl to neturėjau kažkokių problemų.
Komentaras: Kartais užtenka priimti įtampą kaip natūralią savo darbo dalį, leisti jai būti – ir ji nebetrukdo. Svarbu tik netapti „aklam“ savo būsenai, nemeluoti sau. – reiškia pačiu – neauginti.
Algis, 42 m. policijos pareigūnas:
Viskas susideda iš trijų dalių: laukimas, pati situacija ir postresinė situacija. Tiesą sakant, laukimas yra pats bjauriausias dalykas.Tas galvojimas… Užduodi sau klausimus: kas bus,kaip galėtum pasielgti? Tada uždavinėji klausimus kitiems, bandai tartis, aiškintis. Ir kuo daugiau galvoji, tuo daugiau klausimų kyla. O klausimų kyla tuo daugiau, kuo didesnė tavo kompetencija, nes tada geriau suvoki grėsmę… Na, sakoma, antras šuolis parašiutu yra pats baisiausias, nes jau žinai, kas bus, bet dar neturi susiformavęs reikiamų įgūdžių ir tuo pačiu atsparumo prieš tokį stresą. Šiaip tai, manau, gerai įvertinti sitruacijos grėsmę, tada geriau jai pasiruoši. Nusiteiki blogiausiam, o būna vidutiniškai… Tada nesunku. Įtampa – įvertinta ir suvokta – ji turi būti, jos neišvengsi. O stresą nuima pati situacija. Kai jau viskas vyksta, bijoti ir stresuoti nėra kada, tada reikia veikti. Visas dėmesys būna nukreiptas į tai, ką darau, į komandos veiksmų suderinamumą ir problemos sprendimą. Aišku, ir treniruotės duoda savo – daug ką darai automatiškai, belieka tik stebėti, ką darai.
O trečioj daly – jau po visko – vėl prasideda kalbos. Apie tai, kaip buvo, kas gerai, ką kitąkart kitaip reikėtų daryti.
Komentaras. Jei jaučiame įtampą, ko nors bijome, nerimaujame, dažniausiai tai būna belaukiant kokio nors momento ar besiruošiant jam. Vos tik imame veikti, įtampa atslūgsta. Taigi – kuo greičiau imsime veikti, tuo greičiau stresas praeis . Kartais padeda jau vien žinojimas apie tokį dėsningumą. Veikimu galime užpildyti ir tą laukimo laiką, kai įtampa labiausiai jaučiama – tiesiog išnaudokime jį pasiruošimui.
Na, o vėlesnis aptarimas ir susikaupusių emocijų „iššnekėjimas“ – neabejotinai viena geriausių psichoterapinių priemonių.
Mantas, 22 m. programuotojas:
Jeigu jau ima nervas – metu darbą ir einu pasivažinėti dviračiu. Jei negaliu sau leisti tokios pertraukos – tada bent pagniaužau kamuoliuką „PowerBall“. Kai važiuoju dviračiu, galiu važiuoti dvejopai – arba agresyviai, kad „iškratyčiau“ visą stresą, arba ramiai, galvodamas ir ieškodamas sprendimų. Būna – piriau vienaip, po to – kitaip. O sprendimus dažniausiai randu po to, kai kurį laiką visą dėmesį sutelkiu į patį važiavimą ar gamtos stebėjimą. Po tokio pasivažinėjimo mintys pačios susidėlioja.
Komentaras: Pertrauka, žinoma, yra gerai! Ypač tokia pertrauka, kai visa savo dėmesį galime sutelkti į visai kitą veiklą. Tuo metu reikiamos smegenų dalys pailsi, ir atsigavusios jau visai kitaip elgiasi.
Apibendrinant
Aišku, šiuose pasisakymuose visi streso valdymo būdai neišvardinti. Į pagalbą galima dar pasitekti ir relaksacijos pratimus, kvėpavimo treniruotes, meditacijos ar pozityvaus mąstymo pratybas. Viso to galima išmokti, bet visų pirma – pamėginkime pritaikyti vieną ar kitą iš šių paprastų ir kitų išbandytų būdų.
Ką darau pati? Naudojuosi iš vienų kognityvinės elgesio terapijos mokymų parsinešta fraze: kai gerai jautiesi – jausk, kai blogai jautiesi – galvok. Kai sutelki dėmesį į mintis, emocijos tarsi pasislenka į šoną. O jei tam savo mąstyme dar rasi netikslumų, juos pakoreguosi, pakeisi, imsi galvoti kitaip – nuotaika irgi pasik.
Tam tikra prasme, bent jau retkarčiais visiems mums tenka pavadovauti. Esate didelės įmonės direktorius? Skyriaus vadovas? Savo krepšinio komandos „siela ir galva“? O gal kiemo tvarkymo talkos organizatorius? Galų gale – tiesiog mama ar tėtis, vadovaujantis kasdieniam žaislų sudėliojimo į vietas procesui?
Nesvarbu, kokiam žmonių kolektyvui imatės vadovauti, jei jau to ėmėtės, tampate atsakingu už bent jau du dalykus: rezultatą, kuris bus pasiektas, ir žmones, kurie to rezultato jūsų vadovaujami siekia. Galutinis tikslas dažniausiai būna būtent tam tikras rezultatas, tačiau tai, kaip ir kokį jį pavyks pasiekti, visuomet daugiau ar mažiau priklauso nuo to, kokie žmonės tai daro. Tiksliau – nuo tų žmonių žinių, gebėjimų, įgūdžių, motyvacijos bei nuostatų. Net ir labai kruopščiai renkantis ir priimant į darbą vien „tinkamiausius“ žmones, niekas negali užtikrinti, kad, kurį laiką padirbėję, jie tokiais ir liks. Ir atvirkščiai – visi žinome pavyzdžių, kai neturintis reikiamų kompetencijų žmogus, patekęs pas tinkamą vadovą, įgauna tas kompetencijas ir pasiekia puikių rezultatų. Kaip tik todėl ir pabandykime pasižiūrėti į savo kaip vadovaujančio asmens veiksmus, mėgindami pasiaiškinti, ką gi jie reiškia tų asmenų, kuriems vadovaujate, ugdymo prasme.
Rūpinimasis
Imkim ir į vadovavimą pažiūrėkim kaip į procesą, kurio metu žmogus arba žmonių grupė nukreipiami judėti tam tikra linkme – nuo dabar egzistuojančios būsenos į norimą pasiekti būseną. Lyg ir viskas teisinga. Tačiau kai kuriems vadovams, o ypatingai tiems, kurie yra itin linkę rūpintis kitais, tai neabejotinai reiškia dar ir tai, kad kaip tik jis, t.y. vadovas, be abejo, žino ir geriausią (na, jei ir ne geriausią, tai bent jau – garantuotą!) kelią, vedantį „ten, kur reikia“ – t.y. į siekiamą rezultatą. Iš kur? Nes juk jis „ten jau yra buvęs“, ir todėl gerai žino, kaip ta norima pasiekti būsena atrodo!
Toks rūpestingasis vadovas dažniausiai itin daug dėmesio skiria išoriniams dalykams: įrangai, buities sąlygoms, materialiniam-techniniam aprūpinimui ir pan.. Jis savo vadovaujamiesiems stengiasi sukurti saugią, komfortabilią aplinką ir rūpinasi, kad jie turėtų visa, kas reikalinga, o taip pat – kad nebūtų jokių trukdžių.
Dabar įsivaizduokite rūpinimąsi kaip svarbiausią geram vadovavimui reikalingą dalyką akcentuojantį sodininką-vadovą, globojantį savo pavaldinį: „Štai tau kastuvas, štai kibiras, darbinės pirštinės (jos – būtinos!) ir guminiai batai (nė nemėgink kasti su šitais sportiniais bateliais!), čia yra sodinukai (atkreipk dėmesį, kaip sudėti), o ten – vanduo. Reikia visus susodinti eilėmis, kaip ir štai čia. Iki pietų turėtum baigti – kaip naujokui, laiko bus pats tas. Beje, žada būti saulėta, nepamiršk kepurės – kartą buvau gavęs saulės smūgį, geriau nerizikuok… Jei ko truks, aš būsiu name.“
Treniravimas
Sąvoką „treniravimas“ dažniausiai mes siejame su sportu. Ir suprantame ją taip: treneris visokeriopai padeda auklėtiniui maksimaliai išnaudoti savo sugebėjimus ir pasiekti aukščiausių rezultatų. Vadovo, užsiimančio savo darbuotojų treniravimu, naudojami metodai taip pat labai primena sporto trenerio elgesio modelį. Toks vadovas-treneris paprastai siekia atrasti ir panaudoti kuo daugiau darbuotojo turimų vidinių resursų ir įveikti treniravimo eigoje kylančius, o gal ir jau seniau buvusius vidinius konfliktus bei pasipriešinimą. Visa tai pasiekiama atidžiai stebint žmones ir teikiant jiems grįžtamąjį ryšį apie jų veiksmus bei koordinuojant kiekvieno atskiro asmens veiksmus su kitų komandos narių elgesiu, jei tai yra komandinis darbas. Tas, kuriam vadovavimas visų pirma reiškia gebėjimą treniruoti kitus, ilgainiui paprastai įgunda ne tik stebėti, kaip jo vadovaujami žmonės atlieka užduotis, bet ir pastebėti, kas ką motyvuoja, kokiu būdu geriausia prie kiekvieno prieiti ir pan.. Tokiu būdu treneris gali duoti ne tik tinkamiausius profesine prasme patarimus, bet ir pateikti juos kiekvienam tarsi individualiai adaptuotus.
O dabar pagalvokime, kaip elgtųsi sodininkas-treneris su savo pagalbininku, turinčiu pasodinti eilę sodinukų. Greičiausiai jis pradėtų nuo pademonstravimo, kaip tai daroma: „Žiūrėk, kaire ranka paimi daigelį štai taip. Po to padarai tokį judesį. Tada užpili žemių. Šitaip. Bandyk pats. Ne, ne taip… o, dabar jau geriau. Gerai, visus kitus sodink lygiai taip pat. Matau, mėgsti dirbti greitai. Bent su pirmaisiais neskubėk, vėliau įgusi, ir eisis greičiau“.
Mokymas
Nors įgūdžių treniravimą kartais taip pat vadiname mokymu, siauresne prasme mokymas paprastai suprantamas kaip pagalba vystant būtent protinės veiklos įgūdžius bei gebėjimus. O mokymo tikslas, kaip taisyklė, yra padėti žmogui padidinti savo kompetenciją ugdant sugebėjimą mąstyti – kryptingai, tam tikra linkme, susijusia su mokymosi sritimi.
Taigi, svarbi mokymo ypatybė, skirianti jį nuo treniravimo, yra tai, kad mokymas visuomet bus nukreiptas į bendrų kognityvinių sugebėjimų vystymą, o ne į konkrečių veiksmų konkrečiose situacijose „atidirbimą“. Todėl vadovas, prioritetą teikiantis mokymui kaip svarbiausiam vadovavimo dalykui, pirmiausiai stengsis savo pavaldinius lavinti padėdamas jiems vystyti tam tikras mąstymo bei elgesio strategijas. Ir greičiausiai jis tai darys mokymosi metu akcentuodamas naujus dalykus ir naują medžiagą (kas būtų, jei padarytum taip), o ne fiksuodamasis ties praeityje jau pasiektais rezultatais. Na, tam tikra prasme tai yra gal kiek „labiau teorija“, kai tuo tarpu treniravimas – „labiau praktika“ ir patirtis…
Mūsų sodininkas, jei būtų vadovas-mokytojas, savo pagalbininkui galėtų pasakyti: „Na, pagalvok, kodėl sodinuką reikia imti kaire ranka? Įsivaizduok, kas būtų, jei jį laikytum dešine… Būtent – dešinės tau reiks laisvos žemėms užpilti, juk tu dešiniarankis, o šiam veiksmui reikalinga stipresnė ir miklesnė ranka. O kodėl paliekam tokius tarpus? Teisingai galvoji – kai kitais metais sodinukai paaugs, … ir t.t. ir pan.“
Mentoringas
Vadovus-mentorius paprastai lietuviškai galėtume vadinti Patarėjais. Ne patarinėtojais, o būtent Patarėjais „iš didžiosios raidės“. Tokius savo gyvenime kone kiekvienas esame turėję, ir dažniausiai, tam tikra prasme, jei jau juos kartą sutinkame, tai „turime“ visam laikui. Net jei nesimatome nuolat, reikalui esant mintyse su tokiu žmogumi galime tarsi pasitarti, ir gana lengvai įsivaizduojame, ką ir kaip tas Patarėjas kiekvienu klausimu mums pasakytų.
Taip vadinami vadovai-mentoriai stengiasi padėti žmogui formuoti savo įsitikinimus, „susidėlioti“ vertybių hierarchiją bei „užsiauginti“ tikėjimą jomis. Tokie vadovai labai dažnai ugdo pavaldinius tiesiog savo pavyzdžiu. Ilgainiui dažniausiai atsitinka taip, kad ateina momentas, kai žmogui tokio išorinio mentoringo jau ir nebereikia – viduje ima rastis tarsi koks vidinis balsas, atstojantis Patarėją. Taip pamažu užauga ir visa kokio nors metodo, teorijos ar įmonės kultūros nešėjų karta – savojo vadovo-mentoriaus pasekėjai.
Grįžkime prie sodininko. Jei jis vadovautų tapdamas mentoriumi, greičiausiai nesistengtų specialiai kažko išmokyti savo pavaldinio. Jis tiesiog sudarytų jam sąlygas nuolat būti šalia ir stebėti jį dirbantį, o dirbdamas jis kalbėtųsi su savo pagalbininku, gal net kiek „pafilosofuotų“, taip išreikšdamas savo pažiūras į daugelį dalykų, daugiau ar mažiau susijusių su sodininkyste. Tarkim, tai galėtų būti pasvarstymai klimato kaitos arba ekologijos temomis, arba – kaip derėtų praktiškiau tvarkyti ūkį ir pan.. Skirdamas užduotis jis galėtų pasakyti, pavyzdžiui: „Sodinkime drauge“ arba „Prisimeni, kaip sodinome vakar? Ot šiandien taip ir daryk“.
Palaikymas
Visi gerai žinome, kaip svarbu kartais ne tiek gauti patarimą ar techninę pagalbą, kiek tiesiog jausti paprastą žmogišką palaikymą – jei manim kas nors tiki ir pasitiki, aš ir pats imu tvirčiau tikėti, kad einu teisingu keliu, ir tas tikėjimas gali užauginti sparnus…
Palaikymas – tai visokeriopas rėmimas to proceso, kurio metu žmogus suvokia ir pripažįsta patį save, savo išskirtinumą, kitaip sakant – savo identitetą. Vadovas-rėmėjas tai daro nuolat „siųsdamas“ savo žmonėms pranešimus (ir žodinius, ir – o tai dar svarbiau! – neverbalinius), reiškiančius maždaug tai: „Jūs esate svarbus, ypatingas, unikalus. Aplinkiniai jus priima. Jūs reikalingas. Jūs galite įnešti savo indėlį į bendrą reikalą“.
Susidūrus su kliūtimis ar padarius klaidų, palaikymas reikštų paskatinimą pačiam susitvarkyti savo jėgomis. O tų jėgų, kaip žinia, giliu vadovo įsitikinimu, juk turima pakankamai…, ir tai – ne iš piršto laužta, o tikra tiesa, nes kitaip būti negali, štai kiek faktų, įrodančių tai: … , … ir t.t..
Ką pasakytų palaikymą pagrindine savo kaip vadovo funkcija laikantis sodininkas? Greičiausiai kažką panašaus į „Tu gali! Aš tavim pasitikiu. Sakai, nesiseka? Manai, niekada nesugebėsi? Kai kuriems mokiniams įsisavinti tą procesą sekasi greičiau, kai kuriems – lėčiau, kas tiesa, tai tiesa… Bet kad ir lėčiau – tai juk ne blogiau. Vienam irgi nesisekė, panašiai kaip tau, ir ką – dabar jau pora metų kaip savarankiškai sodininkauja. Norėsi – galėsiu supažindinti…“
Dvasinis įkvėpimas
Kam tas dvasinis įkvėpimas, jei vadovauti reikia tokiam žemiškam darbui kaip medžių sodinimas? Na, su medžiais tai dar tiek jau to – gamta, gyvybė ir t.t…., bet jei, pvz., dirbate su statybinių medžiagų pardavėjų komanda? Kur, kam ir koks ten dvasingumas… – atidirbi kaip nors savo pamainą ir tiek…
Iš tiesų, vadovų, manančių, kad jiems lemta būti darbuotojų dvasinio įkvėpimo šaltiniu, pasitaiko rečiau nei, tarkim, tų, kurie pirmiausiai stengiasi mokyti ir treniruoti. Vadovas-įkvėpėjas (arba – „uždegantis“ vadovas) yra kiek daugiau nei šiaip geras globėjas, treneris, mokytojas, mentorius ir rėmėjas. Toks įkvepiantis vadovas mokės prisiliesti prie tokių dalykų kaip gebėjimas įžvelgti prasmę, misija, dvasingumas. Jis ne tik palaikys kitą žmogų, bet ir stengsis, kad jį supanti atmosfera bei jo paties išgyvenimai sudarytų sąlygas jam suvokti svarbiausius egzistencinius dalykus ir rasti atsakymus į amžinus klausimus – kas yra jis pats ir jo siela, taip pat kokia jo misija šioje žemėje ir pan..
Ar galėtų tokiu vadovu būti savo pavaldiniams ir mokiniams sodininkas? Žinoma taip, nors ir ne kiekvienas. Na, bent jau tas, kuris sako: „Kai sodini medį, net jei tai ir būtų jau 101-as sodinukas tą dieną, būtinai drauge su žemėm užberk truputį meilės – augalėlis kitaip augs. Tik pagalvok – po 10 metų čia žydės didžiulis sodas!“.
Na, ar aptikote, ką pats, kai imatės vadovauti, labiausiai mėgstate daryti? O kaip dėl kolegų?
Lygindami save ir kitus, tikriausiai pastebėjote, kad visi mes nors ir turime labiau ir mažiau mėgstamus elgesio (taip pat ir vadovavimo) modelius, kasdieniniam darbe taikom ne vieną, o keletą jų, gal net ir visus čia aprašytuosius. Ir tai puiku – nes kiekvienas iš čia paminėtų vadovavimo (ar – ugdymo) būdų yra savaip reikšmingas ir, be abejo, reikalingas. Svarbu tik atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas šių būdų duoda skirtingą rezultatą. Todėl ir metodą vertėtų rinktis atsižvelgiant į tai, kokį efektą norima pasiekti. Pavyzdžiui, vien susitelkus ties pasirūpinimu aplinka ir įgūdžių treniravimu, nereikėtų tikėtis, kad nauji darbuotojai perims organizacijos deklaruojamas vertybes. Ir atvirkščiai – sakykim, vien mokant strateginių dalykų ir teoriškai analizuojant įvairias įmanomas situacijas, bet neskiriant reikiamai laiko treniravimui, vargu, ar įgūdžiai susiformuos labai greitai, ir ar darbuotojo pasiekti rezultatai bus tokie, kokių tikimasi.
O ką daryti vadovui, norinčiam naudotis ne tik keletu jo pamėgtų vadovavimo būdų, bet ir įvaldyti visus šiuos darbuotojų ugdymo metodus?
Atsakymas būtų toks: darykite viską tą patį ir savo paties atžvilgiu.
Pirmiausiai – pasirūpinkite savimi ir savo noru tobulėti (raskite sau ta tema literatūros, užsirašykite į bendraminčių klubą ir pan.). Po to imkite treniruotis (tiesiog bandykite, kiekvienąkart duodamas sau grįžtamąjį ryšį – kaip pavyko). Taip pat mokykitės vis naujų elgesio strategijų, įpraskite galvoti apie tai ir analizuoti, pasvarstykite, kas būtų, jei pasielgtumėte vienaip ar kitaip… Susikurkite savo idealą arba raskite jo atitikmenį iš pažįstamų ar žinomų žmonių tarpo, kad galėtumėte sekti juo ir retkarčiais mintyse tarsi užduoti jam klausimus („O tu kaip pasielgtum?“ ir pan.). Be to, nepamirškite palaikyti savęs – pagirkite save, pasidžiaukite kiekviena sėkme, o net ir nesėkmės atveju – nenustokite mylėti savęs ir nepasiduokite savigraužai. Ir galiausiai – o tai yra labai svarbu – kartais skirkite laiko pamąstymams apie tai, dėl ko visa tai darote…
Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų“ rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių…
GERIAU KAIP – PAPRASČIAU AR GUDRIAU?
Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį iš mūsų jos lydi ilgai. Štai ateina į seminarus pardavimų vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – jiems irgi reikia efektyvaus bendravimo įgūdžių – kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Kitiems specialistams, atvirkščiai, norisi lavinti bendravimo įgūdžius kaip tik tam, kad sudarytų gerą įspūdį savam ar potencialiam darbdaviui, ir kad tai padėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vienaip ar kitaip, paprastai dauguma kažkodėl pirmiausiai ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – nagi kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, taigi, būčiau gudresnis, ir tuo pasinaudočiau. O jau tai, kas „ant bangos“ – žinoti, atrodo, būtinai reikia. Koučingas, NLP ir panašūs dalykai tikrai gali suteikti daug naudos, tik … na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, nebus labai paprasta, o gali ir iš viso „nepasistatyti“. „Pamatais“ čia pavadinau tiesiog etiketo žinojimą ir jo laikymąsi. Elementariom taisyklėm paremti bendravimo įgūdžiai, tapę automatizmu, jau patys savaime gali padaryti tiesiog stebuklus. Net jei pernelyg ir nesigilini į jų prasmę.
Įsivaizduokite, pietaujate darbovietės valgykloje, žmonių daug, ir prie jūsų stalo prisėda besišypsantis nepažįstamas vyrukas. Jis nieko nesako, klesteli priešais, ir pilna burna kemša tai, ką atsinešė. Kramto nesusičiaupdamas ir čepsėdamas, o kai imasi deserto, pradeda jus kalbinti. Nors šypsosi, žiūri tiesiai ir atvirai, o kalba, lyg tyčia, tai, kas jums įdomu, net sako komplimentus ar teiraujasi vardo, vargu, ar iškart taip jau ims ir užsitarnaus visą 100% jūsų simpatijų… Kodėl? Na, labai paprasta – juk tikėjotės ko kita. Pasisveikinimas, „ar galėčiau prie jūsų prisėsti?“ ir, žinoma, tylus kramtymas – bent jau pirmai pradžiai būtų buvę kaip tik tai, ko reikia.
PAPROČIAI IR TRADICIJOS
Pavyzdys, žinoma, labai jau tiesmukas. Bet kaip dažnai kaip tik taip ir nutinka! Nemandagus (ne pagal įprastas etiketo taisykles) elgesys – kas tai – kvailas įprotis, kurį galima pakeisti? Jei taip, reikia bent jau žinoti ką į ką keisti. O jeigu keisti atrodo beprasmiška, galima pasigilinti ir į rekomenduojamų, tam tikrai kultūrai įprastų elgesio normų reikšmę. Tradicijos, papročiai ir etiketo reikalavimai – visa tai labai greta vienas kito esantys dalykai. Todėl skirtinguose kraštuose ar socialiniuose sluoksniuose galioja ir nevienodos elgesio normos. Tai tarsi kalba, kuria kalba bendruomenė – jos viduje kaip tik dėl to visi vieni kitus gerai supranta. O jei pasielgsi kitaip, nesvarbu, ar esi svetimšalis, ar tiesiog, tarkim, neišauklėtas, o gal atsiskyrėlis vietinis, gali likti nesuprastas arba, prastesniu atveju – suprastas blogai.
Automatizmu virstantis etiketo taisyklių vartojimas kasdieniniame gyvenime, kaip ir papročiai yra perduodamas iš kartos į kartą, ir ne tik tėvų, bet ir apskritai visos aplinkos. Tai trunka dešimtmečiais. Mandagumo ir „gero tono“ supratimas, žinoma, kinta, bet ne taip greitai. O prieš keletą dešimtmečių mes juk išties į daug ką žiūrėjome kitaip, nes tiesiog kitaip gyvenome. Dabar jau visi su šypsena prisimena tuos metus, kai rimti verslo ir valstybės vyrai žygiuodavo į priėmimus pasipuošę kostiumais ir baltomis puskojinėmis… Tarkim, tai – iš nežinojimo, kas ir kaip yra dėvima vakariečių (europiečių). Panašiai gali nutikti ir su kitais dalykais – rankos padavimu sveikinantis, pristatymu supažindinant nepažįstamus žmones ir t.t.. Tuomet – kaip ir su tom baltom kojinės – tiems, kas žino, yra juokinga, kai kam gal net kyla noras piktintis, o tiems, kas nežino, pasidaro nejauku, nes jie pajunta kitų reakciją arba pastebi, kad kiti daro (atrodo) kitaip.
Papročių – juk tai nėra įstatymai – neprivalu laikytis, bet juos žinoti yra labai pravartu. Bent jau tam, kad gerai jaustumeisi kiekvienoje situacijoje. Kartais, galbūt, specialiai norisi išsiskirti ar pasielgti įžūliai, bet jei tai nutinka netyčia – tiesiog sulaukiame ne tos reakcijos, kurios tikėjomės ar norėjome. Vertinant kitų poelgius tai praverčia taip pat.
APIE KĄ KALBA ETIKETO TAISYKLĖS
Etiketo taisyklės reglamentuoja elgesį, t.y. jos nusako, kaip turėtume pasisveikinti, supažindinti ir susipažinti, priimti svečius, organizuoti dalykinį susitikimą, teikti dovanas ir t.t.. Taip pat jos aprašo ir tai, kaip mums dera atrodyti pvz., darbe ar dalykinio susitikimo metu. Tačiau jei tas taisykles tik skaitysime paraidžiui, visai natūralu, kad, nesuprasdami jų reikšmės ir nematydami jokios prasmės, galime imti jausti pasipriešinimą „visokiems nepagrįstiems ir niekam nereikalingiems reikalavimams“.
Taigi, apie ką iš tiesų kalba etiketo taisyklės? Pažiūrėkime, kam ir dėl ko visa tai buvo sugalvota. Juk per ilgą laiką susiklostę tradiciniai papročiai kažką reiškia.
KAS UŽIMA KOKĮ „RANGĄ“
Nuo senų senovės bendruomenėmis gyvenantys žmonės įprato savo gentainiams tarsi užkabinti tam tikras etiketes, žyminčias rangą. Dažnai tos etiketės būdavo net ir labai materialios – nevienodo dydžio ar spalvos plunksnų papuošalai, karūna, vėriniai, piešiniai ant odos, drabužiai ir pan.. Visa tai aiškiai parodydavo – mes esame ne vienodi, o skirtingi bendruomenės nariai, turintys skirtingą galią ir įtaką, taigi, nevienodo „rango“. Panašus „rangavimo“ principas galioja ir šiuolaikinėse mums įprastose etiketo taisyklėse. Svarbiausia, jis sako, kad bet kokioj bendravimo situacijoj ne visi yra vienodi, o vieni bus „rangu“ aukščiau, kiti – žemiau. Ir kad kaip tik toks „hierarchijos“ buvimas padeda išvengti painiavos. Svarbiausia – kad visi vienodai suprastų to „rangavimo“ principus. Kokie gi jie yra? (Nepamirškime, kad kalbame apie taip vadinamą vakarietišką kultūrą) Taigi:
1. Vyresnis žmogus yra „rangu“ aukščiau už jaunesnį.
2. Moteris yra „rangu“ aukščiau už vyrą.
3. Užimantis aukštesnes pareigas (socialinę padėtį) asmuo yra „rangu“ aukščiau už užimantį žemesnes pareigas.
Kaip matome, gali būti tokių situacijų, kai nebegalėsime nustatyti, koks gi rangas – aukštesnis ar žemesnis – tam asmeniui priskirtinas. Tarkim, jei esate vyras, ir bendraujate su pavaldine moterimi, tai tada kaip – ji bus „rangu“ žemiau ar aukščiau? Tokiu atveju reikia žiūrėti, kokia situacija (vieta, laikas). Jei esate darbe ar dalykiniame renginyje – minėtoji moteris bus „rangu“ žemiau, nes tuo metu bus svarbiausia, kad ji yra jūsų pavaldinė. Jei esate privačioje aplinkoje, mieste, ne darbo metu, pramoginiame renginyje – moteris bus „rangu“ aukščiau. Tas pats ir su amžiaus kriterijumi.
Ir – kas iš to?
Prisiminkime, sakėme, kad etiketas nusako elgesio taisykles. Taigi, būtent šis „rangavimo“ principas ir padeda suprasti, kas ką ir kodėl turi pirmas pasveikinti, pristatyti, praleisti ir t.t.. Arba, jei dar tiksliau suformuluosime – kas pirmasis turi būti pasveikintas, kam pirmajam reikia pristatyti nepažįstamąjį ir t.t.. Akivaizdu, jei jau remiamės taip vadinamais rangais –asmuo, esantis „rangu‘ aukščiau, ir bus tas pirmasis.
Šis principas taikomas beveik visose situacijose ir srityse, kurias reglamentuoja etiketas. Su nedidelėm išimtim. Pvz., jei žmogus įeina į patalpą, kurioje jau kas nors yra, jis sveikinasi pirmas, nepaisydamas jokių rangų, ir jis gali elgtis kitaip – įeiti ir laukti, kol bus pasveikintas – nebent tuo atveju, jei yra, tarkim, karalius ar prezidentas.
PAGARBA
Ne be reikalo pirmiausiai pradėjome nuo pasisveikinimo – nuo jo bendravimas juk ir prasideda. Pažiūrėkime, o ką gi juo išreiškiame? Džiaugsmą, kad susitikome? Savo šios dienos gerą (blogą) nuotaiką? Mokėjimą elegantiškai kilstelėti skrybėlę ar pamoti ranka? O gal norą atkreipti dėmesį į naują savo apdarą ar draugę (draugą)? Visa tai, žinoma, galima pasakyti taip pat, bet svarbiausia pasisveikinimo reikšmė – pagarbos parodymas. Kai tai įvertini ir dar prisimeni jau minėtąjį „rangavimo“ principą, tampa aiškios visos tos painios rekomendacijos, nurodančios, kas ką kokiu atveju ir kokiu būdu pirma turi pasveikinti. Nes pagarba pirmiausiai turi būti parodyta tam asmeniui, kuris toje situacijoje yra labiau gerbtinas (yra „rangu“ aukščiau) – štai todėl pirmas pasveikinamas vyresnis, moteris arba einantis aukštesnes pareigas. Jei veiksmas vyksta, tarkim, vakare , neformalioje aplinkoje – kas yra labiau gerbtinas (rangu aukščiau) nulems amžius arba priklausymas moterų „kastai“ (tenepyksta feministiškai nusiteikusios moterys, bet taip jau yra susiklostę tradicijos), jei sveikinamės darbe – pagal situaciją labiau gerbtinas bus tas, kuris toje situacijoje yra rangu aukščiau, t.y. paprasčiausiai užimantis aukštesnes pareigas. O pasisveikinimo būdas, tinkamas pirmam, pradedančiam pasisveikinimo ceremoniją – visada „nuotolinis“, t.y. žodinis (pvz., „Laba diena“). Tarsi potekstė – juk neturime teisės liesti „rangu“ aukščiau esančio asmens jo neatsiklausę! Tai, ar paduoti ranką, ar tik linktelėti galva – jo valia nuspręsti. Ir turime gerbti šią jo valią.
Atsakydami į pasveikinimą, jei esame toje situacijoje „rangu“ aukščiau, mes, savo ruožtu, parodome pagarbą tam, kurį sveikiname (neatsakyti į pasveikinimą, beje, etiketas neleidžia) , o atsakymo būdą pasirenkame patys – galime atsakyti žodžiu ir ištiesti ranką, galime atsakyti žodžiu ir linktelėti galva arba atsakyti žodžiu ir draugiškai nusišypsoti. Bet kokiu atveju tai bus žodis plius veiksmas.
Kaip tuomet su rankos padavimu? Juk tai – toks įprastas sveikinimosi judesys, ypatingai versle, dalykiniame bendravime. Tiesti ranką pirmam ar ne? O jei neištiesiu, tai supras kaip – kaip pagarbą ar kaip nepagarbą? Viskas tampa paprasta, kai susidėliojame, „kas kokio rango“, ir paliekame teisę ištiesti ranką (arba ne) tam, kuris pagal situaciją yra „rangu aukščiau“.
SAUGUMAS IR DRAUGIŠKUMAS
Antras dalykas, kurį etiketas reikalauja parodyti – tai draugiška nuostata į kitą asmenį. (Juk jei nesame ko atžvilgiu draugiški, tai su tais kariaujame, o ne bendraujame, ir dar laikydamiesi visokių taisyklių…) Draugiška nuostata reiškia ir tai, kad su mumis tam kitam asmeniui yra saugu, ir mes norime tai išreikšti. Sakoma, kad kaip tik dėl to ir atsiradęs paprotys sveikinantis bei susipažįstant paduoti ranką – t.y., parodyti, kad ji tuščia ir nelaiko jokio ginklo.
Taigi, saugumo ir draugiškumo parodymas itin svarbus tampa tuomet, kai pirmąkart susitinkame su nepažįstamais ir susipažįstame, būname supažindinti arba patys supažindiname kitus, tarpusavyje nepažįstamus žmones. Vėlgi remkimės „rangais“. Tik dabar jau paklauskime ne kas turįs būti pirmas pagerbtas, o kam pirmiau (svarbiau) yra užgarantuoti, kad jis yra saugus. Susipažįstant moteriai ir vyrui, moters (ji čia „rangu“ aukščiau) saugumu reikia pasirūpinti pirmiausia. Juk – tikriausiai sutiksite – kai nepažįsti aplinkos, nesvarbu, ar tai būtų vietovė, ar žmonės, jautiesi kiek nesaugiai. Vadinasi, moteriai pirmajai turi būti paaiškinta, kas ir kaip – t.y., jai pirmajai turi būti pristatomas vyriškis, arba, jei jie susipažįsta be tarpininko, vyras pirmasis jai turi prisistatyti pasakydamas, kas esąs. Tas pats galioja ir vyresnio amžiumi žmogaus atžvilgiu, o dalykinėse situacijose – užimančio aukštesnes pareigas.
Jei du žmonės susipažįsta patys, prisistačius pirmajam, antrasis būtinai turi taip pat prisistatyti. Kodėl? Todėl, kad etiketas reikalauja parodyti „tau su manim saugu“, o kai tu žinai, kas aš esu, o aš apie tave – nieko, man tikrai bus nesaugu, ir net dar nesaugiau nei prieš man prisistatant.
Jei du nepažįstamuosius supažindina kas trečias, o tai saugumo požiūriu visada bus „labiau protokoliška“ (na, bent jau jaukiau), pirmiausiai informacija suteikiama bus tam, kas yra „rangu“ aukščiau.
KITOS „TEIGIAMOS NUOSTATOS“
Be „aš tave gerbiu“, „esu draugiškas tavo atžvilgiu“ ir „su manim tau yra saugu“, yra dar ir daugiau teigiamų nuostatų, kurias etiketo taisyklės nusako, kaip reikia išreikšti. Tai – „noriu su tavim bendrauti“, „esi laukiamas svečias“, „ką turiu, tuo dalinuosi“ ir t.t.. Įgyvendindami jas jei dar vadovausitės ir „rangų“ principu, beveik visada lengvai galėsite nuspręsti, kaip tinkamai pasielgti – kad ir kiti, ir pats gerai jaustumėtės.
VIENA EILINĖ „NEEILINĖ“ SITUACIJA
Nedidelės klinikos, kur dirba tik du gydytojai, priimamasis. Laukiamajame stovi du nedidukai (skirti sėdėti dviems) minkštasuoliai, ant kurių kiekvieno patogiai sėdėdami lūkuriuoja po du žmones – ant vieno jaunas vyriškis ir jo besilaukianti žmona, ant kito – irgi tokia pati pora. Įeina moteris, tarkim, 40-50 metų, pasikalba su registratore, ši paprašo jos luktelėti 10 minučių, ir kažkur išeina. Moteris lūkuriuoja stoviniuodama. Toliau:
a) abi poros sėdi, moteris stoviniuoja;
b) vienos iš porų vyriškis atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja ir atsisėda;
c) vienos iš porų vyriškis atsistoja ir pasiūlo atėjusiai moteriai atsisėsti; ši padėkoja, bet stovi toliau, sakydama, jog nėra pavargusi, ir taip trumpai luktelėti jai yra nesunku; vyriškis grįžta atgal ir vėl atsisėda.
Kaip manote, kuris iš šių trijų scenarijų etiketo požiūriu atrodo „teisingiausiai“? Kodėl?
Atsakymas:
„Švariausias“ ir „protokoliškiausias“ būtų variantas b.
Kodėl? Atėjusios moters rangas šioje situacijoje yra aukštesnis, be to, ji atėjo viena, taigi, vyriškis, mąstydamas „pagal etiketą“, nusprendė ja pasirūpinti pakviesdamas atsisėsti į savo vietą. Moteris priėmė siūlomą žaidimą „būkime mandagūs“. Rezultatas – visi, kas žaidžia pagal tas pačias taisykles, gerai jaučiasi. Jei taip yra, aplinkoje netvyro jokia emocinė įtampa, gali net užsimegzti jaukus pokalbis apie šį bei tą.
Variantas a gali priversti nesmagiai jaustis tuos situacijos dalyvius, kurie vertina etiketo reikalavimus. Tarkim, atėjusiai moteriai gali būti nesaugu stoviniuoti vienai patalpos centre, ir ji gali (jai atrodys – visai pagrįstai – imti piktintis, kad … vyrai netikę, patalpa per maža, klientais nesirūpinama ir pan.). Būdama mandagi, žinoma, nutylės. Bet apie kitus situacijos dalyvius susidarys atitinkamą nuomonę. Abiejų vyriškių žmonos gali imti nesmagiai jaustis dėl to, kad jos tikisi (norėtų), jog kažkuris iš vyrų pasirodytų esąs džentelmenas, ir taip situacija pasidarytų tokia, kokia reikia – graži. Imti „pasakinėti“ ar kumštelti alkūne į pašonę – irgi ne pats geriausias variantas.
Variantas c – čia jau nesmagiai pasijusti gali vietą norėjęs užleisti vyriškis. Moteris juk nepriėmė jo siūlomų žaidimo taisyklių! Žinoma, svarbu dar ir kaip tai buvo pasakyta. „O, jūs labai malonus, tik aš kaip tik pamaniau, kad per tas 10 minučių dar spėsiu sutvarkyti vieną kitą reikalą“, – toks atsakymas tikriausiai nepaverstų situacijos nesmagia.
Spausdinta žurnale „AŠ ir PRISCHOLOGIJA“, 2009 m.
Keliais žodžiais apie save:
Esu psichologė, 1989 m. baigiau Vilniaus universitetą. Jau virš 10 metų vedu mokymus įmonėms ir organizacijoms dalykinio bendravimo, darbo su klientais, personalo vadybos, komandos formavimo, elgesio konfliktų metu, savęs pažinimo ir tobulinimo, streso valdymo ir pan. temomis. Pastaraisiais metais dalyvauju įvairiuose projektuose, skirtuose mokymo metodikų kūrimui (mokomieji filmukai, užduotys simuliacinėms įmonėms…). Tai – itin kūrybiška ir smagi veikla, kaip ir straipsnių rašymas (AŠ ir PSICHOLOGIJA, PAČIOLIO leidiniai, LR STILIUS.. ir, žinoma, www.psichologijakasdien.lt J)
Nuo 2010 metų ėmiau dirbti su studentais M.Romerio universitete ir Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje – dėstau psichologiją, taip pat valdymo, turizmo psichologijos, komercijos psichologijos kursus ir laisvai pasirenkamą dalyką „Emocijų pažinimas ir valdymas“.
Domiuosi Jungo- Myers-Briggs asmenybės tipologija (MBTI, daug kur pasaulyje taikoma organizacijų mokymuose) ir jos praktiniu taikymu. Kita domėjimosi sritis – Mindfulness streso valdymo metodika, šiuo metu itin sparčiai populiarėjanti ir tinkama ne tik stresui suvaldyti bei gyvenimo kokybei gerinti, bet ir kūrybiniam mąstymui lavinti, energingumui, kryptingumui bei produktyvumui palaikyti.
Šiuo metu studijuoju KET (kognityvinę elgesio terapiją) – šios pouniversitetinės studijos teikia žinių ir įgūdžių, reikalingų ne tik konsultaciniam darbui, bet ir mokymų rengimui. Kai kurie KET metodai idealiai tinka trumpalaikėms mokymų programoms bei savarankiškoms saviugdos metodikoms, ypač – orientuotoms į streso valdymą, savęs bei kitų žmonių motyvavimą, tikslų siekimą, bendravimo tobulinimą.
Seminarų metu, dirbdama su klientais, pirmiausiai stengiuosi užmegzti ryšį su žmonėmis, kurie ateina į konkrečius mokymus. Kokia bebūtų tema – geriau, jei dirbsime ties tuo, kas mums visiems aktualu. Manau, kad trumpalaikiai kvalifikacijos kėlimo mokymai, kaip ir populiarūs straipsniai, turėtų ne tik suteikti informacijos bei įgūdžių, bet ir būti smagūs, žaismingi – kai laikas praeina ne kankindamas, o lengvai, t.y., teikdamas naudą ir malonias emocijas..